Poliniai pamatai rekomenduojami,  kai norima pamatams perduoti didesnes apkrovas  arba sumažinti pamatų nuosėdžius. Tai galima pasiekti, kai apkrovos perduodamos giliau slūgsantiems stipresniems grunto sluoksniams. Poliniai pamatai tinkamiausi, kai viršutinis grunto sluoksnis silpnas arba labai deformatyvus, toks kaip durpės, dumblas ar piltinis nesutankintas gruntas, arba aukštas gruntinio vandens lygis, o jo pažeminimas brangus.

Poliniai pamatai susideda iš polių ir rostverkų.

Pagal rostverko padėtį konstrukcijoje poliniai pamatai skirstomi į  su žemutiniu rostverku, su rostverku ant žemės paviršiaus, su aukštutiniu rostverku, be rostverko.

Poliai klasifikuojami ir pagal įrengimo būdą. Jis lemia polių konstrukciją ir laikomąją galią. Galima išskirti du pagrindinius būdus: pirmas ir seniausias, egzistuojantis ne mažiau kaip tūkstantį metų, kai į gruntą įspraudžiamas iš anksto paruoštas polis. Antras - kai suformuojama ertmė, iškasant gruntą ir ertmė užpildoma polio medžiaga - betonu.

Lietuvoje dažniausiai pasitaiko nespraustiniai poliai, įrengiami gręžiant, injektuojant ir taikant CFA - ištisinį sraigtinį gręžimą (Continuous Flight Auger),  ir spraustiniai, statybos vietoje betonuojami poliai.

Kai gręžtiniai poliai atremiami į giliau esantį tvirtą gruntą (laikantįjį grunto sluoksnį), projekte turi būti nurodytas minimalus įgilinimas į tą sluoksnį ir sluoksnio fizinės bei mechaninės savybės.

Polių laikančioji galia ir skaičius pamate skaičiuojami atsižvelgiant į grunto savybes bei pastato apkrovas, į tai atsižvelgiant apskaičiuojamas ir polių skersmuo. Polius veikia horizontalios ir vertikalios jėgos, į visa tai pamatų konstruktoriai privalo atsižvelgti ir skaičiavimuose taikyti tam tikrus koeficientus. Projekte turi būti apskaičiuotas ir polinio pamato nusėdimas.

Polių gylis

Poliniai pamatai paprastai yra ekonomiški tada, kai juose yra mažai polių, o jie patys kuo ilgesni ir apatiniu galu remiasi į stiprų gruntą. Poliai į stiprų gruntą turėtų būti įgilinti:

- į žvyringuosius, rupiuosius, vidutinio rupumo smėlius ir į molinius gruntus, kurių takumo rodiklis IL ≤ 0,1  -   ne mažiau kaip 0,5 m;

- į kitus dispersinius gruntus - ne mažiau kaip 1 m.

Nustatant polio ilgį, svarbu, kad po polio padu liktų pakankamo storio stipraus  grunto sluoksnis. Rekomenduojama, kad po polio padu stipraus grunto liktų ne mažiau kaip 5D (čia D - polio skersmuo arba skerspjūvio plotis).

Komentuoti